APIE MUS

TIKSLAI:

  • Vienyti medžiotojų bei žvejų klubus ir būrelius bei pavienius medžiotojus ir žvejus, bei koordinuoti jų veiklą;
  • ugdyti taurų medžiotojų ir žvejų požiūrį į gamtą, saugoti ir gausinti laukinių žvėrių, paukščių, žuvų ir kitų gyvūnų išteklius, rūpintis populiacijų struktūromis, produktyvumu, sąveika su aplinka, ekologine pusiausvyra;
  • puoselėti medžioklės ir žūklės kultūrą bei tradicijas, kelti medžiotojų kvalifikaciją

 

DRAUGIJOS VEIKLA
Alytaus medžiotojų ir žvejų draugija teikia paslaugas medžiotojams ir medžiotojų kolektyvams :

  • Organizuoja mokymus ir kursus savo kvalifikaciją pageidaujantiems kelti  medžiotojams, bei  asmenims, norintiems tapti medžiotojais. Tam turime sukūrę gerą mokomąją bazę;
  • Organizuoja medžioklės trofėjų kasmetines apžiūras, regionines medžioklės trofėjų parodas, regionines ir Draugijos šaudymo varžybas bei kitus su medžiokle susijus renginius;
  • Atstovauja medžiotojų interesus valdžios institucijose;
  • Gina medžiotojų teises teisėsaugos ir teisėtvarkos įstaigose bei medžioklę kontroliuojančiose institucijose;
  • Tarpininkauja žemės bei miškų savininkų ir medžiotojų interesams siekiant tarpusavio santykių gerinimo ir supratimo;
  • Valstybinėms institucijoms teikia savo siūlymus, susijusius su medžioklę reglamentuojančių teisės aktų pakeitimais ir medžioklės ūkio tvarkymo klausimais;
  • Viešina ir platina mokslinę, švietėjišką, medžioklės tradicijas populiarinančią literatūrą;
  • Rašo ir publikuoja straipsnius, susijusius su medžiojamosios gyvūnijos racionaliu naudojimu ir saugojimu;
  • Propaguoja ir remia valstybės vykdomą gamtosauginę programą;
  • Teikia visokeriopą paramą medžiotojams. 

Alytaus medžiotojų ir žvejų draugijos paslaugų įkainiai – spausti čia >>>

100 METŲ ISTORIJA

Alytaus medžiotojų ir žvejų draugijos istorija yra neatsiejama nuo Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos istorijos, kurios užuomazgos atsirado kartu su mūsų šalies nepriklausomybės paskelbimu. Ilgą laiką Alytaus medžiotojų ir žvejų draugija skirtingais pavadinimais ir skirtingu teisiniu statusu buvo sudėtinė Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos dalis. Per šimto metų istoriją mūsų Draugija turėjo daug pakilimų ir nuopolių, įvairiais istorijos tarpsniais prie jos vairo stovėjo iškilūs ir garbūs to laikmečio Alytaus krašto žmonės. Todėl neatsitiktinai mūsų draugijos šimtmečio proga kilo mintis visą šią šimto metų istoriją surinkti ir sudėti į vieną istorinę apybraižą ir taip gimė ši knyga – „Medžioklė ir žūklė Alytaus krašte – 100 metų istorija“.

Todėl šiame straipsnyje trumpai apžvelgsime šį mūsų draugijos istorinį tarpsnį, o norintys sužinoti daugiau ir smulkiau galės tai padaryti įsigiję šią knygą, kuri bus platinama Alytaus medžiotojų ir žvejų draugijoje. 

Kaip jau minėjau, Alytaus medžiotojų ir žvejų draugijos istorija glaudžiai susijusi su Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos istorija, kuri prasidėjo su Lietuvos valstybingumo atkūrimu. 1918 m. vasario 16 d. paskelbus nepriklausomybę, jaunai Lietuvos valstybei kilo daugybė problemų dėl šalies nepriklausomybės išsaugojimo, savos kariuomenės ir valdymo struktūrų kūrimo, ūkio gaivinimo. Laikinajai Vyriausybei suformavus šalies valdymo sistemą ir struktūrą, medžioklės reguliavimas ir priežiūra buvo pavesta 1918 m. pabaigoje veiklą pradėjusiai Žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijai ir jos sudėtyje esančiam Miškų departamentui.

Nors pirmasis Lietuvos medžioklės įstatymas priimtas tik 1925 m., tačiau dar 1920 m. Miškų departamento direktoriaus P. Matulionio ir gamtininko T. Ivanausko pastangomis buvo parengtos ir 1920 m. birželio 15 d. įsigaliojo Laikinosios medžioklės taisyklės. Priėmus Laikinąsias medžioklės taisykles, pirmenybė nuomotis valstybinius miškus bei vandenis ir juose medžioti buvo numatyta asocijuotoms medžiotojų organizacijoms. Netrukus po to, kai buvo priimtos Laikinosios medžioklės taisyklės, žymaus gamtininko T. Ivanausko iniciatyva Kaune, 1920 m. liepos 9 d. sušauktas Lietuvos taisyklingos medžioklės ir žūklės draugijos steigiamasis susirinkimas. Jame ir buvo nutarta įkurti Lietuvos taisyklingos medžioklės ir žūklės draugiją. 1920 m. Laikinosios medžioklės taisyklės monopolinę valstybinių miškų ir kitų naudmenų nuomos teisę suteikė asocijuotoms medžiotojų draugijoms. Tuo netruko pasinaudoti naujai įkurta Lietuvos taisyklingos medžioklės ir žūklės draugija. Ji lengvatinėmis sąlygomis išsinuomojo nemažus valstybinių miškų bei kitų naudmenų plotus visoje šalyje.  Kad šiuose medžioklės plotuose būtų skatinama taisyklinga medžioklė ir vykdomi medžiojamosios faunos atkūrimo darbai, draugijai reikėjo plėstis, todėl šalies regionuose pradėjo kurtis Lietuvos taisyklingos medžioklės ir žūklės draugijos skyriai. Nuo 1921 m. balandžio iki metų pabaigos jie suformuoti visose tuometinėse apskrityse: Alytaus, Biržų, Kėdainių, Marijampolės, Panevėžio, Šiaulių, Tauragės, Telšių, Trakų, Utenos, Ukmergės ir kitose. 1921–1922 m. tokie skyriai įsteigti 20-yje  apskričių, taip pat tokiuose miesteliuose kaip Prienai ir Žeimelis.

Lietuvos taisyklingos medžioklės ir žūklės draugija skyrių Alytuje įkūrė 1921 m. balandžio 15 d. Todėl ši data laikytina draugijos Alytaus apskrities skyriaus, o kartu ir dabartinės Alytaus medžiotojų ir žvejų draugijos įkūrimo data. Labai galia, kad dėl pandeminės situacijos ir šalyje paskirbto karantino bei jo taikomų apribojimų draugija savo šimto metų jubiliejaus negalėjo pažymėti balandžio mėnesį. Tačiau, nežiūrint į tai, vis tiek džiugu, kad mūsų draugija visgi šiais draugijai jubiliejiniais metais sugebėjo suburti medžiotojus ir žvejus ir bendrą šventę ir sugebėjo paminėti šį gražų jubiliejų.

Tarpukario Lietuvoje Alytaus apskrities skyrius, kaip ir kitų apskričių padaliniai, savo įstatų neturėjo ir vadovavosi Lietuvos taisyklingos medžioklės ir žūklės draugijos nuostatais. 1921 m. Alytaus apskrities skyriuje buvo tik 17 medžiotojų. Su kiekvienais metais draugijos skyriaus narių vis daugėjo -1923 m.  Alytaus skyrius vienijo jau 145, 1924 m. – 205, o 1925 m. – net 301 medžiotoją. Tarpukario Lietuvoje vienintelis ir nepakeičiamas medžioklės objektas buvo smulkioji fauna. Pagrindiniai medžiotojų trofėjai tuo metu buvo kiškiai, kurapkos, antys, retesni – tetervinai, lapės, vilkai, o karališkam laimikiui buvo galima priskirti stirnas ir šernus. Tarpukariu Alytaus krašte daugiausia medžiojo miškininkai, Alytaus ulonų  pulko karininkai, vietos valdžios bei inteligentijos atstovai.

Galutinai nepatvirtintais duomenimis, pirmuoju draugijos Alytaus skyriaus pirmininku buvo išrinktas prisiekusysis advokatas Jonas Malinauskas. Kuriuo metu ir kiek laiko jis vadovavo draugijai, išsiaiškinti nepavyko. Vėlesnių Lietuvos taisyklingos medžioklės ir žūklės draugijos Alytaus apskrities skyriaus pirmininkų nepavyko išsiaiškinti, tik yra žinių, kad tarpukariu jam kurį laiką vadovavo prof. T. Ivanauskas, nes 1928–1939 m. dėstytojavo Alytaus aukštesniojoje miškų mokykloje.

Tolesnius planus plėtoti taisyklingos medžioklės idėjas 1940 m. nutraukė politiniai įvykiai. Sovietų Sąjungai įvedus kariuomenę ir okupavus Lietuvą, visos tautinės visuomeninės organizacijos, tarp jų ir Lietuvos medžioklės draugijų sąjunga kartu su regioninėmis draugijomis, tapo nepageidautinos naujajai valdžiai, todėl buvo uždarytos. Ne ką geresnė situacija su medžiokle Alytaus krašte buvo ir antrojo pasaulinio karo metais. Karo metais visoje Lietuvoje galiojo vokiška medžioklės tvarka, o Lietuvoje galiojo 1934 m. Vokietijos medžioklės įstatymas su keliais priedais, apribojančiais vietinių medžiotojų teises. Duomenų apie to laiko medžiokles Alytaus apskrityje nepavyko gauti, tačiau tikėtina, kad medžioklės tvarka ir reikalavimai čia buvo tokie patys kaip ir visoje vokiečių okupuotoje Lietuvoje. Taigi vietiniai medžiotojai, išskyrus vokiečių valdžios pareigūnus, Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu vargu ar medžiojo. 

Pirmaisiais pokario metais, kada dar nebuvo medžiotojų organizacijų ir gamtosauginių valstybinių struktūrų, todėl iš karto po karo ir maždaug pusantrų metų jam pasibaigus medžioklės klausimus Lietuvoje tvarkė Kūno kultūros ir sporto komitetas prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos, kuris vienijo medžiotojus mėgėjus ir jiems išdavinėjo medžioklės bilietus. 1946 m. gruodžio 28 d. Kūno kultūros ir sporto komiteto prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos pirmininko Aleksiejus Šimanas įsakymu buvo įsteigta centralizuota Lietuvos TSR medžiotojų draugija bei patvirtinti jos įstatai. Įkūrus centralizuotą Lietuvos TSR medžiotojų draugiją, reikėjo kurti ir draugijos skyrius visose Lietuvos apskrityse. Todėl 1947–1948 m. buvo steigiamos ir ėmė veikti medžiotojų draugijos visose apskrityse. Pirmuosius organizacinius Alytaus apskrities medžiotojų draugijos steigimo darbus atliko tuometis valstybinis medžioklės inspektorius A. Tuminauskas. Jis subūrė pokario metų Alytaus krašto medžiotojus, ir 1947 m. gruodžio 5 d. Alytaus apskrities valstybinės medžioklės inspekcijos būstinėje (Perlojos g. 8, Alytuje) įvyko steigiamasis Alytaus apskrities medžiotojų draugijos susirinkimas, kuris įsteigė Alytaus apskrities medžiotojų draugiją. Pirmuoju pokario Alytaus apskrities medžiotojų draugijos pirmininku išrinktas Alytaus miškų ūkio direktorius H. Petrauskas. 1947 m. įkūrus Alytaus apskrities medžiotojų draugiją, medžiotojų draugijos narių skaičius kasmet vis didėjo. Kadangi tai buvo visos Alytaus apskrities medžiotojų draugija, į ją buvo priimami ne tik Alytaus miesto, bet ir aplinkinių valsčių – Alytaus, Daugų, Simno, Butrimonių, Miroslavo, Alovės, Seirijų, kurie įėjo į tuometės Alytaus apskrities sudėtį, medžiotojai. Pokariniu laikotarpiu su kiekvienais draugijos gyvavimo metais medžiotojų vis daugėjo. 1948 m. Alytaus apskrities medžiotojų draugija jau vienijo 115 medžiotojų, 1949 m. buvo 127, 1950 m. – 187, o 1954 m. – 423 medžiotojai. Vėliau, reguliuojant medžiotojų skaičių pagal medžioklės plotų bonitetą, jų skaičius stabilizavosi.

1950 m. Lietuvoje vykdant naują administracinę reformą Alytaus apskrities medžiotojų draugija tapo Alytaus tarprajonine medžiotojų draugija. Alytaus tarprajoninei medžiotojų draugijai buvo priskirti Alytaus, Daugų, Lazdijų, Veisiejų, Simno, o 1955 m. – ir Varėnos bei Jiezno rajonai. Pagal teritorijos dydį šie rajonai buvo palyginti nedideli, tačiau palaipsniui juose irgi pradėtos steigti rajoninės medžiotojų draugijos, kurių veiklą kuravo ir kontroliavo Alytaus tarprajoninė medžiotojų draugija. 1960 m. prie medžiotojų prisijungus žvejams mėgėjams, Lietuvos TSR medžiotojų draugija buvo pavadinta Lietuvos TSR medžiotojų ir žvejų draugija. Todėl buvo pakeisti ir rajoninių medžiotojų draugijų pavadinimai. Į Alytaus tarprajoninės medžiotojų draugijos sudėtį įeinančios kitų rajonų (Alytaus, Lazdijų, Varėnos) medžiotojų draugijos atsiskyrė ir buvo pervadintos atitinkamai Alytaus, Varėnos ir Lazdijų medžiotojų ir žvejų draugijomis. Taip 1960 m. Alytaus tarprajoninė medžiotojų ir žvejų draugija tapo Alytaus rajono medžiotojų ir žvejų draugija, kuri respublikinės draugijos sudėtyje veikė iki pat nepriklausomybės atkūrimo.

Laikotarpiu nuo 1947 m. iki 1989 m. Alytaus medžiotojų ir žvejų draugijai vadovavo Alytuje žinomi įvairių profesijų atstovai ir medžiotojai. Pirmieji pokario draugijos pirmininkai buvo miškininkai – Henrikas Petrauskas (1947.12.05–1948.09.18), Antanas Tuminauskas (1948.09.18–1949.12.17), vėliaus garsus Alytaus chirurgas Stasys Kudirka (1949.12.17–1953.03.15), po jo agronomas Albinas Čepukėnas (1953.05.21–1956.03.18), toliau prekybininkas Vytautas Petrauskas (1956.03.18–1959.09.19), gamtosaugininkas Bronius Šileikis (1959.09.19–1963.03.13), gydytojas Kazimieras Karazija (1964–1966.10.10), teisininkas Vytautas Rauba (1966.10.10–1972.10.23), inžinierius statybininkas Stanislovas Plungė (1972.10.23–1981.04.06), maisto pramonės technologas Virgaudas Valerijus Laurinaitis (1981.04.06–1984.02.13), agronomas ekonomistas Albinas Slavickas (1984.02.13–1986.04.18) bei statybos inžinierius Antanas Minkevičius (1986.04.18–1989.02.18).

Draugijos gyvavimo laikotarpis ir medžioklės ūkis sovietmečiui buvo labai permainingas ir įdomus Apie 1965-1968 m. susikūrus medžiotojų būreliams, juos visus stropiai globojo ir kuravo rajonų medžiotojų ir žvejų draugijos. Nors ir kaip keiksnotume buvusią sovietinę santvarką bei tuometinį medžioklės ūkį, į akis krinta vienas svarbus dalykas – tuo laikotarpiu draugijoje ypač daug dėmesio buvo skiriama žvėrių globai ir šėrimui. Praėjusio amžiaus septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose draugijos valdyba kiekvienam būreliui nustatydavo privalomą suruošti žvėrių šėrimui pašarų (šieno ir dobilų, šakniavaisių, pabirų, surištų šluotelių) kiekį. Ir tas kiekis tikrai buvo nemažas: apie 5–8 t šieno ir dobilų, apie 3000–5000 kg šakniavaisių, 1500 kg pabirų, o kur dar kiti biotechniniai darbai – pašiūrių pašarams statymas, ėdžių stirnoms ruošimas ir statymas, slėptuvių kurapkoms ruošimas, pašarinių aikštelių įrengimas ir kt. Taip pat nereikia pamiršti, kad Respublikinei draugijos tarybai įkūrus Lietuvos zoocentrą, kuris užsiėmė žvėrienos eksportu, medžiotojai privalėjo sumedžiotą produkciją atiduoti valstybei. Medžiotojams ir sumedžiotai produkcijai buvo keliami labai dideli reikalavimai. Kiekvienai rajono draugijai kasmet buvo nustatyti nemaži sumedžiojimo planai, o žvėrys, daugiausia briedžiai, šernai ir stirnos, turėjo būti sumedžioti taip, kad nebūtų sugadinta žvėriena. Norint įvykdyti valstybinius žvėrienos sumedžiojimo eksportui planus, reikėdavo labai pasistengti, nes su kiekvienais metais šie būdavo vis didesni. Todėl draugijos etatiniai darbuotojai, nors ir buvo uždrausta, važiuodavo medžioti briedžių, elnių ir juos šaudydavo iš automobilių, mat kitaip įvykdyti sumedžiojimo užduočių nebuvo įmanoma. Apie tai žinojo visi, tačiau apsimetinėjo, kad tokios medžioklės nevyksta. Medžiotojų skaičius Alytaus medžiotojų ir žvejų draugijoje 1963–1989 m. buvo gana stabilus – apie 400 medžiotojų, nes realiai tapti draugijos nariu buvo įmanoma tik kitam medžiotojui mirus ar jį pašalinus iš medžiotojų. Medžiotojų būrelis galėdavo duoti sutikimą skirti medžioklės plotus stojančiam į draugiją medžiotojui tik tuo atveju, kai vienam būrelio nariui tekdavo tiek medžioklės plotų: I boniteto – ne mažiau kaip 250 ha, II boniteto – 300 ha, III boniteto – 350 ha ir IV boniteto – 400 ha. Nauji nariai į draugiją buvo priimami praktiškai ir teoriškai pasiruošę ir išlaikę techninio minimumo egzaminą, bet tik sutinkant medžioklės plotų naudotojams, t. y. medžiotojų būreliams, nors faktiškai tam vadovavo ir viską spręsdavo rajono draugijos valdyba.

Praėjusio amžiaus aštuntajame–devintajame dešimtmetyje visoje Lietuvoje, neišskiriant ir Alytaus krašto, suvešėjo nomenklatūrinės medžioklės aukštiems to meto valdžios pareigūnams. Sovietmečiu medžioklė buvo vienas iš būdų kolūkių, ūkių ir įmonių vadovams susitvarkyti reikalus pakviečiant medžioti aukštus partinius funkcionierius, ministrus ar kitus reikalingus pareigūnus. Vėliau, būtent dėl tokių nomeklatūrinių medžiolių labai nukentėjo medžiotojų vardass ir prestižas

1975 m. pertvarkant medžioklės ūkį Lietuvoje bei mūsų šalyje pagausėjus stambių medžiojamųjų žvėrių, Lietuvos TSR medžiotojų ir žvejų draugijos Respublikinės tarybos prezidiumo 1975 m. nutarimu prie didžiųjų miestų medžiotojų ir žvejų draugijų pradėti steigti vadinamieji medžioklės ir žūklės ūkiai. Toks ūkis 1981 m. įkurtas ir prie Medžiotojų ir žvejų draugijos Alytaus skyriaus. Jis veikė kaip atskiras ūkiskaitinis ūkinis vienetas iki 1991 m.. Nors medžioklės ir žūklės ūkiai buvo įkurti prie rajoninių draugijų, jų direktorius skyrė Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Respublikinė taryba, todėl jie buvo pavaldūs šiai centrinei medžiotojų organizacijai. Tuo metu rajono draugijos skyriaus valdybą ir jos pirmininką rinkdavo šio skyriaus konferencija. Todėl dažniausiai miesto ar rajono draugijos skyriui vadovavo vienas, o medžioklės ir žūklės ūkiui – kitas asmuo, nors tiek draugijos skyriaus, tiek medžioklės ūkio funkcijos dažnai susipindavo ar būdavo labai panašios. Lengviau ir paprasčiau būdavo tuomet, kai medžioklės ir žūklės ūkio vadovas ir draugijos skyriaus valdybos pirmininkas būdavo tas pats asmuo.

Pirmieji Alytaus medžioklės ir žūklės ūkio darbuotojai buvo nuo 1981 m. rugsėjo 16 d. paskirti Alytaus medžioklės ir žūklės ūkio direktorius Albinas Slavickas, prieš tai dirbęs Alytaus rajono žemės ūkio valdybos viršininku, ir jo pavaduotoja Aldona Lapkauskienė, ilgametė medžiotojų ir žvejų draugijos Alytaus skyriaus žuvininkė. Be jų, ūkyje vyr. buhaltere dirbo Regina Tenenienė, vyresniuoju medžioklės žinovu paskirtas Algirdas Boza, o vyresniuoju žuvininku – Petras Žvirblis. 1981 m. Medžiotojų ir žvejų draugijos Alytaus skyriuje buvo 346 medžiotojai ir 2050 žvejų. Alytaus medžioklės ir žūklės ūkio struktūrinį branduolį sudarė medžiotojų būreliai ir žvejų mėgėjų būreliai. Iš viso 1981 m. Alytaus rajone buvo 9 medžiotojų ir 20 žvejų mėgėjų būrelių. Pagal tuo metu Lietuvoje nustatytą tvarką visi sumedžioti briedžiai ir elniai, 80 proc. stirnų ir 50 proc. šernų turėjo būti pristatomi į mėsos kombinatus žvėrių eksportui. Nuo 1981 m. iki 1991 m. veiklą vykdęs draugijos Alytaus medžioklės ir žūklės ūkis kasmet valstybei ir eksportui pristatydavo apie 30 briedžių, 20 elnių, 200 stirnų, 400 šernų. Visus šiuos žvėris pagal nustatytus planus ir limitus turėdavo sumedžioti ir eksportui atiduoti Medžioklės ir žūklės draugijos Alytaus skyriaus medžiotojai. Minimu laikotarpiu visus be išimties sumedžiotus briedžius ir elnius bei apie 80 proc. sumedžiotų stirnų ir šernų buvo privalu atiduoti valstybei, o medžiotojams atitekdavo tik nedidelė dalis šernų ir stirnų ir tai su sąlyga, kad metinis sumedžiotų žvėrių atidavimo valstybei planas įvykdytas.

Šis Alytaus medžioklės ir žūklės ūkis savo veiklą, kurios pagrindinis tikslas iš tiesų buvo kanopinių žvėrių sumedžiojimo eksportui užduočių įvykdymas ir žvėrienos pristatymas į mėsos kombinatus, vykdė iki 1991 m., kada, Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe ir priėmus naują medžioklės teisinį reglamentavimą, medžiotojams nebeliko prievolės atiduoti sumedžiotų žvėrių valstybei. Atkūrus nepriklausomybę Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija patvirtino sprendimą buvusius Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos skyrių medžioklės ir žūklės ūkius perregistruoti į individualias tų draugijos skyrių įmones. Taip 1991 m. žlugo ir buvo likviduotas Alytaus medžioklės ir žūklės ūkis. Jo turtas perduotas draugijos įkurtai individualiai įmonei „Šernas“ ir vėliau buvo tyliai privatizuotas.

Nors 1981–1991 m. draugijos sudėtyje kaip ūkiskaitinis padalinys veikė Alytaus medžioklės ir žūklės ūkis, kuris iš jos perėmė ir tvarkė daugelį su medžiokle ir žūkle susijusių reikalų, 1980–1990 m. Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Alytaus skyrius ir toliau veikė kaip visuomeninė organizacija, vienijanti visus Alytaus rajono medžiotojus bei žvejus. Tiek draugija, tiek Alytaus medžioklės ir žūklės ūkis savo veikloje dubliavo daug funkcijų, tačiau tik draugijos kompetencija buvo naujų narių į medžiotojus priėmimas, medžiotojų egzaminų organizavimas, medžiotojų įskaitos ir apskaitos klausimai, drausminių poveikio priemonių medžiotojams taikymas, medžioklės plotų nuomos sutarčių su būreliais sudarymas ir kt.

Lietuvoje jau prasidėjus tautiniam atgimimui, šis judėjimas palietė ir medžiotojų bei žvejų interesus, Šis laikas mūsų draugijai buvo sudėtingas, bet labai permainigas ir įdomus. 1990 m. atkūrus nepriklausomybę, tiek respublikinei, tiek rajoninėms medžiotojų draugijoms teko išgyventi krizinį laikotarpį. Tuometiniai Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos vadovai pirmaisiais nepriklausomybės metais liko tik pasyviais istorinių įvykių stebėtojais ir nevykdė demokratinių reformų, o kita dalis draugijos vadovų užsiėmė turto „privatizacija“. Toks Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos vadovų elgesys labai skaudžiai atsiliepė jos įvaizdžiui. Gero neatnešė ir kelerius metus po nepriklausomybės paskelbimo trukusi kova tarp Miškų ūkio ministerijos ir Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos vadovybės.

1989 m. gegužės 17 d. Lietuvos TSR Ministrų Tarybai priėmus nutarimą „Dėl didelių trūkumų tvarkant medžioklės ūkį“, medžioklės ūkio tvarkymas buvo perduotas Miškų ūkio ministerijai. Miškininkams perėmus didžiąją dalį medžioklės ūkio tvarkymo funkcijų, miestų ir rajonų medžiotojų ir žvejų draugijos nušalintos nuo ankstesnių medžioklės reikalų tvarkymo ir pradėjo tyliai „privatizuoti“ savo turtą. Taip Alytuje 1991–1993 m. iš draugijos balanso „išnyko“ gyvenamasis pastatas ir gamybinė bazė Miškininkų gatvėje Pirmajame Alytuje, turėtos transporto priemonės, šautuvai ir kitas turtas. Pavyko išsaugoti tik šaudyklą ir administracinį pastatą J. Tumo-Vaižganto gatvėje. 1990 m. sudėtinga ir teisine prasme neapibrėžta situacija medžioklės srityje pasinaudojo medžioklės ūkio tvarkymą perėmę miškininkai ir kai kurie apsukrūs vietinės valdžios atstovai. Jie pradėjo skaidyti buvusius Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Alytaus skyriaus medžiotojų būrelius ir perskirstyti jų ribas. Taip 1990–1993 m. vietoje devynių medžiotojų būrelių Alytaus rajone atsirado penkiolika medžiotojų klubų ar būrelių, iš kurių keletas perėjo į medžiotojų sąjungą „Gamta“.

Po ilgo stagnacinio ir Alytaus medžiotojų ir žvejų draugijai labai skausmingo laikotarpio reikalai pagerėjo tik 1997 m. kuomet draugijos valdybos pirmininku buvo išrinktas medžiotojų būrelio „Žuvintas“ pirmininkas Evaldas Dainauskas, kuris iš buvusių pirmininkų Alytaus medžiotojų ir žvejų draugijai jis vadovavo ilgiausiai – net 22-ejus metus (1997-05-15–2019-05-24). Naujos draugijos valdybos ir jos pirmininko iniciatyva pamažu buvo atkuriama tai, kas buvo apleista ir sunykę. Pirmiausia nuspręsta atstatyti ir įteisinti apleistą draugijos šaudyklą Pirmajame Alytuje. Vėliau bendromis valdybos ir draugijos medžiotojų pastangomis suremontuotos ir atnaujintos administracinės patalpos J. Tumo-Vaižganto gatvėje Alytaus senamiestyje. Pamažu čia įrengta mokymo ir medžiotojų kvalifikacijos kėlimo klasė. Joje buvo sukaupta beveik visa pagal medžiotojų mokymo programą reikalinga teorinė ir praktinė medžiaga. Dabar Alytaus medžiotojų ir žvejų draugijos mokymo klasėje yra pakankamai daug briedžių, elnių, danielių, stirninų ragų, šernų ilčių, įvairių žvėrių kailių bei kaukolių ir kitų medžioklės trofėjų pavyzdžių. Tai labai palengvina darbą draugijos lektoriams, kurie dėsto medžiotojų rengimo kursą norintiesiems tapti medžiotojais, o kartu ši vaizdinė medžiaga padeda tokių kursų klausytojams lengviau suprasti dėstomas temas. Tačiau nuo nuo to laiko praėjo daugiau nei dvidešimt metų, ir šis draugijos turtas vėl paseno, administracinės patalpos – gyvenamasis namas J. Tumo-Vaižganto gatvėje ir šaudykla prašosi kapitalinio remonto ir naujų sprendimų.

Alytaus medžiotojų ir žvejų draugija šiandien vienija šešiolika medžiotojų klubų ir būrelių, kurių medžioklės plotai driekiasi Alytaus, Varėnos ir Lazdijų rajonuose. 2021 m. sausio 1 d. duomenimis, draugijai priklausė 456 medžiotojai. Šiuo metu visateisiai jos nariai yra šie 16 medžiotojų kolektyvų. Šie draugijos medžiotojų klubai ir būreliai bei juose tiek dabar, tiek anksčiau medžioję medžiotojai ir yra ta gyvastis, kuri leido jai nueiti garbingą ir ilgą šimto metų istorijos kelią.

Taigi lygiai prieš šimtą metų Alytuje atsirado medžiotojus ir žvejus vienijanti organizacija. Per šį laiką draugijai teko išgyventi daug sunkių istorinių išbandymų – pirmuosius žingsnius tarpukaryje vienijant medžiotojus ir jiems diegiant taisyklingos medžioklės idėjas, sunkius karo ir pokario metus, penkis dešimtmečius trukusią sovietinę okupaciją, leidusią suvešėti nomenklatūrinėms medžioklėms, kartu paminant kultūringos ir tausojančios medžioklės idėjas. Tačiau Alytaus medžiotojų ir žvejų draugija šiuos išmėginimus atlaikė ir į antrąjį gyvavimo šimtmetį žengia su viltimi, kad medžioklė dar ilgus metus bus ne tik aistringas gyvenimo pomėgis, dovanojantis gamtos pažinimą, bet ir kiekvieno medžiotojo ir žvejo įsisąmoninta pareiga saugoti, puoselėti, gausinti medžiojamąją fauną bei kitus mūsų krašto miškų ir laukų turtus.

DRAUGIJOS (LMŽD Alytaus skyriaus) VADOVAI:

1947-1948 m. –  Henrikas Petrauskas
1948-1949 m. –  Antanas Tuminauskas
1949-1953 m. –  Stasys Kudirka
1953-1953 m. –  Jonas Sabaitis
1953-1955 m. –  Alinas Čepukėnas
1956-1959 m. –  Vytautas Petrauskas
1959-1963 m. –  Bronius Šileikis
1963-1964 m. –  Stasys Naruševičius
1964-1966 m. –  Kazys Karazija
1966-1976 m. –  Vautas Riauba
1976-1981 m. –  Stasys Plungė
1981-1984 m. –  Virgilijus Laurinaitis
1984-1986 m. –  Albinas Slavickas
1986-1989 m. –  Antanas Minkevičius
1989-1997 m. –  Bronius Stumbrys
1997-2019 m. –  Evaldas Dainauskas
Nuo 2019 m. –   Vytautas Kucevičius

***